Naujienos

Ilgametį VU rektorių Joną Kubilių prisimenantys vaikai: aplinkinius jis vertino nepriklausomai nuo jų padėties ir statuso

2021-07-27T10:32:02+03:00

Liepos 27 d. Vilniaus universitetas (VU) mini pasaulinio garso matematiko, akademiko, ilgamečio VU rektoriaus Jono Kubiliaus 100-ąsias gimimo metines. Neretai kalbant apie profesorių Joną Kubilių prisimenami jo nuveikti darbai, išleisti vadovėliai, išugdytos matematikų kartos. Mažiau žinoma, koks Jonas Kubilius buvo artimoje aplinkoje, kokius asmeninius pomėgius turėjo, kaip leisdavo laisvalaikį. Šiandien praveriame garsaus akademiko namų duris – prisiminimais apie tėtį dalinasi sūnus Kęstutis Kubilius ir dukra Birutė Petrauskienė.

Nuotraukoje ąžuoliuko sodinimas prof. Jono Kubiliaus atminimui. Kairėje profesoriaus dukra Birutė Petrauskienė ir šalia sūnus Kęstutis Kubilius. E. Kurausko nuotr.

Vadinome tėveliu

Apie savo tėtį pasakojantys Jono Kubiliaus vaikai mena ne tik ryškius antradienių susitikimus, kai į jų namus rinkdavosi tėčio kolegos ir studentai, bet ir kartu praleistas vasaras prie jūros, rudenines išvykas į Arvydų kaimą, esantį netoli Pabradės, kur visi kartu rudenį ieškodavę grybų. Prisimena Kęstutis su Birute ir labai mėgstamą šeimos žiemos pramogą – slidinėjimą Sapieginėje.

„Mes jį visada vadinome tėveliu – tikriausiai mama padarė tam įtaką. Nedaug laiko jis skirdavo mums, nes daug dirbo ir mėgo savo darbą. Bet išliko gražiausi prisiminimai iš mūsų vasaros kelionių, slidinėjimo žiemą, grybavimo rudenį. Ryškūs ir antradienių susitikimai, kai į namus ateidavo tėčio doktorantai bei kolegos – pasikonsultuoti, pasiskolinti knygų, padiskutuoti. Mes, vaikai, tada dirbome durininkais, nes žmonių ateidavo nemažai. Kol vieni kalbėdavosi su tėveliu kabinete, kiti laukdavo svetainėje, pabendraudavo su mumis ir mama. Taip užsimezgė ir mūsų asmeniniai ryšiai su tėvelio aplinkos žmonėmis“, – pasakoja tėčio pėdomis sekantis ir matematiko kelią pasirinkęs Kęstutis Kubilius.

K. Kubilius prisimena, kad daug kam atrodę, jog jo tėtis – rimtas ir griežtas žmogus, tačiau anot Kęstučio, tėvelis retai kada praleisdavo progą ištiesti pagalbos ranką jos prašantiems, daug dėmesio skirdavo ir vaikams, sprendžiant įvairius uždavinius.

„Nors tėvelis iš išorės daugeliui atrodė rimtas ir net griežtas, jis buvo labai geras žmogus. Nepraleisdavo pro ausis kieno nors prašymo ir esant galimybei visada padėdavo: ar tai pinigų kaulytojui (buvo tokių etatinių), ar sprendžiant kokį rimtą klausimą. Namuose žinojome, jei tėvelio kabineto durys uždarytos, geriau jam netrukdyti. Užtat jei reikėdavo pagalbos sprendžiant uždavinius, jis visada padėdavo. Tėvelis norėjo, kad taisyklingai rašytume ir kalbėtume lietuvių kalba, todėl dažnai taisydavo mūsų šnekamąją kalbą.“

VU Matematikos ir informatikos fakultete vyriausiuoju mokslo darbuotoju dirbantis Kęstutis Kubilius pasakoja, jog jam ir seseriai Birutei įstojus į Vilniaus universitetą, tėvų namuose visada būdavo laukiami jų studijų draugai, su kuriais jų tėtis mielai bendravęs, domėdavęsis, kaip jiems sekasi.

„Mūsų draugai buvo mielai laukiami tėvų namuose. Tėvelis ateidavo su jais pabendrauti, klausinėdavo, kaip sekėsi egzaminai, o po to grįždavo į kabinetą dirbti. Jis aplinkinius vertino nepriklausomai nuo jų padėties ir statuso. Mums, vaikams, įdiegė vertybes, kad svarbu padorumas ir tiesos sakymas.“

Šventės – svarbi Kubilių šeimos tradicija

„Mūsų namuose visada būdavo švenčiamos Kūčios, Kalėdos ir Velykos. Šias šventes tėvai atsinešė iš savo šeimų. Nors abu tėvai buvo partiniai, bet per Kūčias ant stalo visada padėdavo kalėdaičių“, – prisiminimais dalinasi Kęstutis Kubilius.

Nors kaimynai buvo draugiški ir geri žmonės, mena Kęstutis, vis dėlto sovietmečiu švenčiant tradicines lietuvių šventes tekdavo užtraukti užuolaidas ir tokiu būdu slėptis nuo valdžios. Per šias šventes prie stalo susėsdavusi visa Kubilių šeima, taip pat mamos ir tėčio broliai. „Per Kūčias tėvelis visada skaičiuodavo, kiek patiekalų yra ant stalo, o per Velykas tikrindavo, kurio kiaušinis stipresnis. Ir dažnai jam pasisekdavo gauti stipriausią!“ – sako K. Kubilius.

Svarbi Kubilių šeimos tradicija – Joninės, kurios neapsieidavo be paparčio žiedo ieškojimo Valakampiuose. Čia gimė ir tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų, kuri nenutrūko ir persikrausčius į Antakalnį.

„Kai tėvai buvo jauni, vasaras jie leisdavo Valakampiuose – tuomet Joninių šventimas buvo ilgas ir būtinai su paparčio žiedo ieškojimu. Gyvenant Valakampiuose atsirado tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų. Pasibaigus mūsų vasarojimams Valakampiuose, tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų nenutrūko. Į mūsų namus Antakalnyje tėčio kolegos matematikai ateidavo jo sveikinti ir visada atnešdavo ąžuolo vainiką“, – tęsia K. Kubilius.

Kubilių namuose buvo švenčiamos ne tik tradicinės lietuvių šventės, šeima kūrė ir savąsias tradicijas, iš kurių viena – sekmadieniai pietūs. Kaip pasakoja K. Kubilius, svečiai tėvų namuose buvo labai laukiami, tėvai mėgo juos kviesti pas save savaitgaliais. „Mama įvedė sekmadieninių pietų tradiciją, kai gamindavo patiekalus iš bulvių. Virdavo ,,pyragiukus“ – tai iš tėvų gimtinių atkeliavęs cepelinų su varške pavadinimas. Patiekalas labai patikęs ir tėčiui.“

Mėgo skaityti ir fotografuoti

Pasidomėjus, ką Jonas Kubilus mėgdavo veikti laisvą minutę, Kęstutis ir Birutė prisimena – didžiausia jų tėvelio aistra buvo knygos. „Knygas tėtis skaitydavo kai tik rasdavo laisvą minutę, net valgydamas! Tais laikais buvo sudėtinga nusipirkti dominančią knygą, bet tėvelis turėjo ,,blatą“ – pažįstamų knygynuose ir antikvariatuose. Jis sukaupė didžiulę mokslinių ir grožinių knygų, mokslinių žurnalų biblioteką, taip pat surinko meno kūrinių albumų kolekciją. Knygos užpildė aukštas lentynas jo darbo kabinete, knygoms buvo skirtas ir didžiulis kambarys namo rūsyje“, – sako Birutė Petrauskienė.

Jono Kubiliaus duktė pasakoja, jog tėtis buvo labai tvarkingas ir rūpestingas su savo daiktais – knygomis, laiškais, atvirukais, nuotraukomis – mokėjo juos saugoti ir archyvuoti.

„Tėvelis į savo knygų priešlapius klijuodavo dviejų tipų ekslibrisus. Dažniausiai sutinkamas ekslibrisas su M. K. Čiurlionio paveikslo motyvais, kurį specialiai tėčio prašymu sukūrė Vytautas Jakštas. Ekslibriso idėja tėveliui kilo po Vilniaus universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejaus. Kitas, rečiau sutinkamas, buvo sukurtas VU 400 metų jubiliejaus proga. Jame yra tekstas: „Ex libris • Rektorius •Jonas •Kubilius • Vilniaus • universiteto • jubiliejiniai • metai •1579–1979.“

Tėvelis labai kruopščiai klijavo ekslibrisus ant kiekvienos gautos knygos, o jų per visą gyvenimą sukaupė apie trisdešimt tūkstančių. Dabar dauguma šių knygų yra jo vardo fonde Vilniaus universiteto bibliotekoje“, – viena iš daugelio tėčio idėjų dalinasi B. Petrauskienė

Pasaulinio garso matematikas, akademikas Jonas Kubilius mėgo ne tik skaityti. Birutė Petrauskienė primena – tėtis mėgęs ir fotografuoti. Antakalnio namo rūsyje buvo įsirengęs net fotolaboratoriją!

„Namo rūsyje įsirengtoje fotolaboratorijoje tėtis pats ryškino juosteles ir gamino nuotraukas. Nuotraukų džiovinimui buvo naudojami specialūs džiovintuvai – ir Kęstučiui prie jų nenorom teko padirbėti. Namuose išlikę daug albumų su tėvelio darytomis nuotraukomis. Vėliau, kai atsirado galimybė fotografuoti su specialiomis fotojuostomis, iš kurių buvo daromos skaidrės, jis fotografavo su jomis. Skaidrių demonstravimas buvo privalomas, o ir mėgstamas akcentas per platesnės giminės susibūrimus. Skaidrėse ir nuotraukose ne tik mūsų vasaros kelionių įspūdžiai, tai ir susitikimai su draugais, šventinės nuotaikos, kasdienių darbų sustabdytos akimirkos, augantys vaikai ir anūkai. Juose Tėvelio istorija...“

Kelionėse – pažintis su Lietuva ir kaimyninėmis šalimis

Vasaros laikotarpiu Kubilių šeima mėgdavo keliauti. 1955 metais įsigijus pirmąjį „Москвич 401“ automobilį pakeliui iš Vilniaus į Palangą šeima visada užsukdavo į Jono Kubiliaus tėviškę Fermų kaimą bei Valerijos Kubilienės gimtinę – Viduklę. Fermose, J. Kubiliaus tėvų name, gyveno jo brolis Juozas Kubilius.

„Tėvelis sakė, kad brolis Juozas iš jų penkių brolių buvo gabiausias, bet jo gyvenimas taip susiklostė, kad jis negavo savęs verto išsilavinimo. Juozas rašė eilėraščius. Tėvelis norėjo išleisti jo eilėraščių knygą. Todėl brolio ranka rašytus eilėraščius surinko kompiuteriu. Apsilankydavome ir Rietave, kur pas dėdę Bronių (gydytoją) gyveno tėčio mama“, – pasakoja Kęstutis Kubilius.

Esant galimybei, kelias vasaros savaites šeima tradiciškai praleisdavo keliaudama po Lietuvą, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusijos pakraščius. „Tėvelis su dėde Otonu (taip vadinome Romaną Rumšą, giminaitį iš mamos pusės) buvo geri draugai ir aistringi keliautojai, jie iki smulkmenų suplanuodavo kelionių maršrutus. Važiuodavome dviem automobiliais – Rumšai ir mūsų šeima su tėvelio broliu Vytautu. Mes, vaikai, miegojome palapinėse, tėvelis su mama norėjo daugiau patogumų, todėl miegojo automobilyje“, – vaikystės įspūdžiais dalinasi ir Birutė Petrauskienė.

Su kelionių draugais ar vieni keliaujantys Kubiliai mėgdavo lankyti mažus miestelius, apžiūrėti piliakalnius, bažnyčias, kapines. Buvę ir nuotykių. Sykį jau sutemus šeimyna sustojo nakvynei Kaliningrado apylinkėse, pasistatė palapines, o pabudę ryte pamatė, kad miega senose kapinėse!

Pakeliavus po kaimynines šalis ar Lietuvą, likusią atostogų dalį J. Kubilius su šeima praleisdavo prie jūros. „Gyvi atsiminimai iš poilsio Karklėje. Gyvenome nedideliame vasarnamyje kopų pakraštyje. Pro langą matydavosi jūra, girdėdavosi ošimas – aplinka tiesiog kerinti. Tėvelis ten mėgdavo dirbti. Dieną mes visi išeidavome į paplūdimį, o jis likdavo namuose ir galėjo netrukdomas dirbti mokslinį darbą. Vakare su broliu Vytautu išeidavo pasivaikščioti pajūriu, o gulinėjimo prie jūros su visais jam nereikėjo. Turėjo jis ir žiūronus, mėgo stebėti plaukiančius laivus. 1983 metais tėvai Palangoje įsigijo kooperatinį butą, galėjome atostogauti ten, tačiau poilsis prie kopų šalia jūros labai traukė ir dar kelerius metus važiuodavome į Karklę“, – prisimena Birutė Petrauskienė ir priduria, jog mieliausi prisiminimai liko iš kartu praleistų laisvalaikio valandų, tačiau ryškiausias vaizdas – vėlyvas vakaras, šviesa kabinete, muzika ir prie stalo sėdintis tėvelis.

VU rektoriaus Jono Kubiliaus bendražygis A. Pikturna: tai išskirtinė asmenybė, iš kurios pasimokyti galėjome visi

2021-07-27T06:10:07+03:00

Nuotraukoje 37-enių metų J. Kubiliui pasiūlyta tapti Vilniaus universiteto rektoriumi. Manyta, kad jaunas žmogus bus lengviau valdomas. Šeimos archyvo nuotr.

Kad ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius Jonas Kubilius buvo išskirtinė asmenybė, paliudyti galėtų kiekvienas, sutikęs profesorių savo kelyje. Ilgiausiai – net 33 metus (1958–1991 m.) – rektoriaus pareigas ėjęs J. Kubilius dar buvo ir jauniausias rektorius universiteto istorijoje, stebinęs savo studentus unikaliais dėstymo metodais, o kolegas įkvėpdamas, demonstruodamas stiprią valią, didelį išprusimą ir pasišventimą darbui. Apie vieną ryškiausių asmenybių VU istorijoje, minint 100-ąsias J. Kubiliaus gimimo metines, pasakoja ir profesoriaus studentu, ir patarėju buvęs VU Medicinos fakulteto prodekanas dr. Aleksas Pikturna.

Įkvėpė studentus siekti daugiau

Profesorius, habilituotas mokslų daktaras J. Kubilius buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, ne vieno universiteto garbės daktaras, įvairių premijų laureatas, knygų ir straipsnių autorius – dėl įvairių pasiekimų profesorius buvo gerbiamas ir iki šiol yra vertinamas visuomenėje. Tačiau ne šie įvertinimai stebino ir įkvėpė buvusius rektoriaus studentus.

„1968–1973 m. VU studijavau matematiką, o tais laikais visi pirmakursiai rugsėjo 1-ajai paminėti būdavo sukviečiami į dabartinę Didžiąją aulą; tai buvo išskirtinis renginys, kuriame rektorius sakydavo kalbą. Jau pati pirma jo kalba paliko begalinį įspūdį, profesorius kalbėjo taip sklandžiai, gražiai ir tėviškai, visą išmintį ir pamokymus išdėstė taip aiškiai ir įkvepiančiai, kad jaunam žmogui viduje uždegdavo didelį norą studijuoti ir tapti universiteto dalimi. Taip susiklostė, kad vėliau gyvenime teko dar ne kartą išgirsti rektorių sakant mokslo metų pradžios kalbą ir jis visuomet palikdavo tą didžiulio erudito įspūdį“, – prisimena A. Pikturna.

Matematikas, tikimybinės skaičių teorijos pradininkas J. Kubilius ne tik pasveikindavo naujus universiteto studentus, bet ir dėstydavo tuometinio Matematikos ir mechanikos fakulteto trečiakursiams. „Kadangi pasirinkau tikimybių teorijos specializaciją, klausiau J. Kubiliaus paskaitų iki V kurso pabaigos, tai įspūdis kaip apie pedagogą buvo taip pat be galo didelis. Jis turėjo idealius dėstymo metodus, savą stilistiką, viskas buvo be galo kruopščiai ir tiksliai formuluojama, ir nors tada dar net nebuvo tokio vadovėlio, jį būtume galėję išleisti iš mūsų užrašų“, – studijų laikus prisimena A. Pikturna.

A. Pikturna aiškiai prisimena ir didelį rektoriaus norą perteikti žinias, paskatinti studentus mąstyti, todėl buvo pirmasis dėstytojas, kuris reikalaudavo ne viską išmokti mintinai, o suprasti, pasitikėjo studentais ir turėjo aiškius vertinimo kriterijus: „Didžiojoje Zigmo Žemaičio auditorijoje susirinkusių apie 180 trečiakursių matematikų rektorius paprašė iš lentoje surašytų skaičių apskaičiuoti matematinį vidurkį. Trims ketvirtadaliams ši užduotis buvo neįveikiama. Tada profesorius pasakė, kad dėsto mums ne dėl pinigų, nes už gaunamą atlygį per metus sūnui net kostiumo neišgalėtų nupirkti, o tam, kad suprastume ir žinotume, mokėtume mąstyti.“

Tokį rektoriaus tikslą – siekti kritinio mąstymo ugdymo, ne tik gerų pažymių ir įvertinimų, pasak A. Pikturnos, žinojo ir kolegos: „Visų sesijų rezultatai visuomet buvo svarstomi, skaičiuojami posėdžiuose, mes, matematikai, nuolat konkuruodavome su fizikais ir sėkmingai egzaminus išlaikydavo apie 60 proc. studentų, o pirmaudavo ekonomistai. Prisimenu, kaip per tokį susirinkimą vienas ekonomistas pasakė, kad galėtume turėti 100 proc. pažangumą ir neturėti skolininkų, jeigu atiduotume ekonomistams dėstyti matematiką. Rektorius labai supyko ir net pašokęs pasakė, kad 100 proc. pažangumo mums nereikia – reikia žinių, kad studentų galvos neapsamanotų! Ginčų daugiau nebebuvo.“

Matematikas poliglotas, mylėjęs lietuvių kalbą

Pasak A. Pikturnos, rektorius J. Kubilius buvo autoritetas ne tik studentams, bet ir kitiems dėstytojams, mokslininkams ir kolegoms, be tvirtos valios ir unikalių asmeninių savybių pasižymėjęs ir ne vienos užsienio kalbos mokėjimu. Prancūzų, anglų, vokiečių, čekų ir kitomis kalbomis prieinama literatūra, žurnalai, knygos leido profesoriui sekti svarbiausius su mokslu ir aktualijomis susijusias naujienas visoje Europoje. Kai pasakoja A. Pikturna, dėl įtemptos darbotvarkės laiko domėjimuisi pasauliu profesorius skirdavo anksti ryte.

Nuotraukoje Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimas – visos Lietuvos šventė. J. Kubiliaus žodžiais tariant ,,knygą galima būtų parašyti apie tai, kaip jis buvo rengiamas“. Šeimos archyvo nuotr.

„Kai baigęs universitetą jau buvau įsidarbinęs rektoriaus padėjėju, ne kartą girdėjau profesorių sakant, kad negalima ilgai miegoti, nes nieko nespėsi nuveikti, todėl ir pats keliasi 5 val. ryte ir skaito, naudodamas įvairiausius greitojo skaitymo metodais, viskuo domisi, nes atvažiavus į universitetą, kadangi tokių komunikacijos priemonių kaip šiandien nebuvo, daug laiko atimdavo fiziniai susitikimai, priėmimai, susirinkimai... Tai buvo žmogus, turintis labai aiškų savo režimą, to ne vienas jam pavydėjo“, – prisimena A. Pikturna.

Be didžiulio visapusiško išprusimo ir išskirtinių gebėjimų matematikos srityje, J. Kubilius itin daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai. Pasak A. Pikturnos, meilė lietuvių kalbai, literatūrai atsispindėjo įvairiose rektoriaus veiklose – be to, kad pats rašė eiles, visomis išgalėmis rėmė filologus ir baltistiką, nes ideologinėje santvarkoje jai išlikti buvo itin sunku. O kalbą ir pats mokėjo puikiai: „Kartą rengiau vieną raštą, kurį, maniau, parašiau labai tvarkingai. Kai man jį grąžino sekretorė, išsigandau, nes visas buvo raudonas – pažymėta kiekviena klaidelė nuo rašybos, stilistikos ar sakinio konstrukcijos netikslumų. J. Kubilius lietuvių kalbą mokėjo labai gerai. Vėliau jis man pasakė: neįsižeiskite, jaunasis kolega, mokytis ir tobulėti reikia visada.“

A. Pikturna įsitikinęs, kad rektoriaus meilė lietuvių kalbai ir tvirta valia universitetui suteikė išskirtinę galimybę studijuoti ir bendrauti gimtąja kalba: „Dabar sunku įvertinti, kaip tai buvo neįprasta, kad tik dvi iš septynių matematikų grupių mokėsi rusų kalba. Prisimenu vizitą į vieną Rygos universitetą, kurio skelbimų lentoje visi kursinių ir kitų darbų pavadinimai buvo vien rusų kalba. Paklausiau to universiteto kolegos, kodėl nėra nieko latviškai – jis patvirtino, kad visi čia mokosi tik rusiškai... J. Kubilius turėjo tikrai unikalius gebėjimus laviruoti toje ideologinėje sistemoje.“

Išskirtinis autoritetas, diktavęs naujus standartus

Tuomet vienintelio Lietuvos universiteto rektorius J. Kubilius buvo labai autoritetinga asmenybė – socialistinio darbo didvyris, įvertintas auksine žvaigžde, kuria, anot A. Pikturnos, niekada nesipuikavo, laikydavo ją darbo kabineto seife ir prisimindavo tik kelionių į Maskvą metu. Bet šis pripažinimas tuometinėje ideologinėje santvarkoje bei didelis patriotizmas J. Kubiliui leido priimti ne vieną drąsų sprendimą tada vadinamame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete.

„Viename susitikime, kuriame mažame žmonių būryje buvo svarstomi kai kurie svarbūs klausimai, tuometinis studijų prorektorius Bronius Sudavičius pristatė raštą iš Maskvos, kuriame buvo reikalaujama specialiųjų kursų dėstymą rusų kalba padidinti iki 60 proc. J. Kubilius, truktelėjęs dešinį petį ir per jį papūtęs – tai buvo jo savybė, išreiškianti nepasitenkinimą, – tą raštą įdėjo į savo darbo stalo stalčių, užrakino ir pasakė: galite atrašyti, kad pas mus jau 65 proc. dėstomi rusų kalba“, – prisimena A. Pikturna.

Be griežtų ir drąsių sprendimų universiteto atžvilgiu, J. Kubilius savo požiūrio pademonstruoti nevengė ir kitais klausimais: „Prisimenu vieną didelį posėdį, kuriame buvo gal 30 žmonių, o kadangi J. Kubilių kviesdavo beveik visur, per vieno asmens sakomą kalbą profesorius ėmė skaityti knygą. Kartais, jei kalba būdavo labai nuobodi, J. Kubilius imdavo tiesiog miegoti. Niekas nedrįso jam kažko pasakyti. Tai buvo tokia didelė dvasinė stiprybė, kurią turi mažuma žmonių.“

A. Pikturna sako, kad didžiulę visų pagarbą J. Kubilius pelnė dėl išskirtinio savo srities išmanymo, darbštumo ir didelio sąžiningumo, patriotizmo ir vertybių laikymosi. Kadangi pats labai daug dirbo, profesorius vertino, kai žmonės užsidirba ir nusipelno patys, dėl to, pavyzdžiui, studentų priėmimo metu duris laikydavo atidarytas.

„Jis sakydavo, kad jei žmogus sąžiningas, pasisakys ir visiems girdint. Visokių prioritetų eilėse dėl komunalinio buto ar bendrabučio labai nemėgo ir kartodavo, kad tėvų nuopelnai neturi nieko bendro su studento ar darbuotojo pasiekimais. Tą išskirtinį charakterio stiprumą sunku nupasakoti, nes buvo daug neteisybės, daug šiandien keistai atrodančių dalykų, o prieš visą tai atsilaikyti galėjo tik tokios išskirtinės, įkvepiančios, neeilinės asmenybės kaip rektorius J. Kubilius“, – sako A. Pikturna.

Jono Kubiliaus mokinys E. Manstavičius: Profesorius užima išskirtinę vietą Lietuvos mokslo istorijoje

2021-07-23T07:22:30+03:00

Garsiausio Lietuvos matematiko prof Jono Kubiliaus mokinys VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius emeritas Eugenijus Manstavičius įsitikinęs, kad Jonas Kubilius atliko svarbų vaidmenį ne tik Vilniaus universiteto raidai, bet ir visam Lietuvos matematikos mokslui, mokslo istorijai.

Profesorius Lietuvoje ėmė plėtoti tikimybių teorijos ir matematinės statistikos kryptį. Abi jas sujungęs jis sukūrė naują matematikos šaką – tikimybinę skaičių teoriją, kuri pasauliniame matematikos kontekste suteikė Lietuvai išskirtinumo ir atnešė pripažinimą.

Sukūrė naują matematikos šaką

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje profesorius Jonas Kubilius jau buvo pripažintas matematikas, išsprendęs Malerio hipotezės kvadratinį atvejį ir publikavęs reikšmingų darbų iš daugiamatės analizinės algebrinių skaičių teorijos.

„1948–1951 m. būdamas aspirantūroje tuomečiame Leningrade pas TSRS MA akademiką Jurijų Liniką, jis sukaupė šios mokyklos patirtį ir žinias, ypač iš tikimybių teorijos ir matematinės statistikos. Lietuvoje profesorius ėmėsi organizatoriaus vaidmens plėtojant šią kryptį.

Stebėtinas sutapimas, kad kaip tik tuo metu skaičių teorijai pasišventęs Kubilius suvokė, jog jos objektai – gana chaotiškai besielgiančios aritmetinės funkcijos – paklūsta tikimybių teorijos dėsniams. Liko tik juos išreikšti formalia matematine kalba. Dviejų krypčių sankirtoje gimė nauja matematikos šaka – tikimybinė skaičių teorija“, – pasakoja E. Manstavičius.

Matematikos mokslui svarbūs profesoriaus gauti rezultatai išdėstyti straipsniuose ir monografijose (1959 m., 1962 m.), antrosios knygos vertimas (1964 m.) penkis kartus leistas pakartotinai. Belgijos žurnale paskelbtoje recenzijoje rašoma: „Darbas yra epochinis įvykis panaudoto principo originalumu ir efektyvumu.“ Jau minėtas J. Linikas 1958 m. atsiliepime reziumavo taip: „<...> jo (Kubiliaus) sukurta darni ir toli išplėtota teorija. Nustatytas esminis skaičių teorijos ir tikimybių teorijos lygiagretumas, kurio mokslinė reikšmė turi netgi filosofinį atspalvį.“ Tai buvo labai įžvalgus vienos teorijos, nagrinėjančios determinuotus objektus, sugretinimas su antrąja, aprašančia stochastinius reiškinius.

„J. Kubiliaus darbai stimuliavo tikimybinės tyrimų metodologijos plitimą. Matematinėje literatūroje ir internete aptinkame terminus: Kubiliaus tikimybinės erdvės modelis, Kubiliaus metodas, Kubiliaus H klasė bei Turano–Kubiliaus nelygybė. Mėgstantiems statistiką pridursiu, kad šiandien, Microsoft Bing paieškos sistemoje surinkęs Turan-Kubilius inequality, radau net 1980 nuorodų“, – apie J. Kubiliaus darbus pasakoja E. Manstavičius.

1949 m. publikuotas darbas, kuriame pradėta nagrinėti Malerio hipotezė metrinėje skaičių teorijoje, suvaidino išskirtinį vaidmenį. Profesoriaus mokinys Vladimiras Sprindžiukas 1964 m. hipotezę įrodė bendru atveju. Ši tematika tapo perspektyvia tyrimų kryptimi.

Rektorius pats rašė vadovėlius

E. Manstavičius pasakoja, kad studijas Vilniaus universitete jis pradėjo 1964 m., kai rektoriumi jau buvo J. Kubilius, nuo 1966 m. rudens tapo jo mokiniu, vėliau – jo vadovaujamos Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros bendradarbiu.

„Pasiremsiu viena kuriozine situacija, susidariusia pačią pirmąją rugsėjo dieną ir vaizdžiai iliustruojančia tuometę padėtį VU. Fizikos ir matematikos fakulteto tvarkaraštyje mums buvo skelbiama, kad pirmoji algebros paskaita bus skaitoma „Bas. 5“. Aš ir keletas fuksų nuvykome į J. Basanavičiaus gatvę, susiradome Nr. 5 ir ten, buvusiuose Kultūros ministerijos rūmuose, pradėjome ieškoti auditorijos. Kai buvome išprašyti į lauką, prisiminėme, kad toje gatvėje dar yra kitas pastatas su auditorijomis, priklausantis Statybos institutui. Iš tiesų jame, 5-oje auditorijoje, šviesaus atminimo doc. A. Matuliauskas paskaitą jau buvo įpusėjęs.

Auditorijų trūkumas universitete buvo tiesiog tragiškas. Fakultetas glaudėsi M.K. Čiurlionio g. rūmuose, bet per pertraukas dažnai tekdavo perbėgti į minėtą J. Basanavičiaus g., iš jos – į Chemijos fakulteto rūmus Naugarduko g., iš jų – į Centrinius“, – prisiminimais dalijasi E. Manstavičius.

Kaip pasakoja jis, Chemijos fakultete esančios kavinės patalpas tada užėmė sovietinės technologijos pasididžiavimas – lempinė skaičiavimo mašina Minsk 14. Į matematikos specialybės programą E. Manstavičiaus studijų metais priimdavo po 125 studentus ir keletą kandidatų, bet net dabartiniame MIF pastate, atvėrusiame duris 1966 m., buvo ankšta. Racionalus paskaitų tvarkaraštis su pietų pertraukomis buvo nepasiekiama svajonė.

„Po dešimtmečio studijuojančiųjų matematiką skaičius perkopė 1000. Priėmęs Universiteto bendruomenės, turėjusios vos 3000 studentų ir apie 400 dėstytojų, valdžios skeptrą, Rektorius išugdė ją penkeriopai. Vien tik per šį laikotarpį jame buvo išduota per 65 000 diplomų“, – sako VU MIF emeritas.

Trūko lietuviškų vadovėlių. Pats Profesorius parašė Realaus kintamojo funkcijų teoriją (1970 m.) bei Tikimybių teoriją ir matematinę statistiką (1980 m.). Užsienio mokslinė literatūra buvo ribojama dėl politinių priežasčių ir lėšų stygiaus. „Rašydamas baigiamąjį darbą ir disertaciją, naudojausi asmenine Kubiliaus biblioteka, kurią jam pavyko sukaupti naudojantis asmeniniais ryšiais su užsienio kolegomis“, – prisiminimais dalijasi E. Manstavičius.

Profesoriaus paskaitos buvo pedantiškai tikslios. Skaitė neskubiai, todėl klausytojui buvo nesunku sekti mintis ir jas užsirašyti. „Iki šiol saugau savo konspektus, net ir jie atrodo stebėtinai tvarkingi. Pas jį išklausiau pora bendrųjų matematikos dalykų ir keletą pasirinktinių kursų iš tikimybinės skaičių teorijos. Šių paskaitų medžiaga buvo iš nesenų profesoriaus ir jo sekėjų mokslinių straipsnių. Ilgoki formulių išvedžiojimai mokė matematinės technikos“, – sako E. Manstavičius.

Buvęs J. Kubiliaus mokinys teigia, kad per egzaminą profesorius kai kada leisdavo pasinaudoti konspektu. Svarbiausia buvo suprasti, o ne „iškalti“ informaciją. Gavęs klausimus, studentas galėdavo ruoštis neskubėdamas, užstrigęs atsakinėdamas – vėl turėdavo laiko pagalvoti.

Prisidėjo prie lietuviškų terminų kūrimo

Universiteto materialinės bazės stiprinimas buvo nuolatinis galvos skausmas Rektoriui. Jo organizacinio sumanumo ir aukšto autoriteto dėka iškilo VU miestelis Saulėtekio gatvėje.
„Dideliu Rektoriaus nuopelnu laikyčiau ir įvairiapusių lituanistinių tyrimų, modernių mokslo krypčių bei šiuolaikiškų mokymo programų VU puoselėjimą. Mano studijų metais fakultete informatikai artimiausia buvo Skaičiavimo matematikos specializacija. Plėtojant ją ir kitas matematikos šakas, gabiausi studentai buvo siunčiami tęsti studijų į Maskvą ir Leningradą bei į kitus žymesnius mokslo centrus. Grįžusieji po studijų ar aspirantūros prisidėjo prie fakulteto mokslinių tyrimų tematikos ir studijų turinio atnaujinimo“, – kalba E. Manstavičius.

Visais sovietų valdžios leidžiamais būdais buvo plečiami VU ryšiai su užsienio mokslo centrais. Prie to prisidėjo bendradarbiavimo sutartys su Greifsvaldo, Zalcburgo, Krokuvos ir kitais universitetais, dažnėjantys užsienio mokslininkų vizitai. Universitetas pamažu užėmė deramą vietų mokslo pasaulyje.

Rektorius daug prisidėjo keldamas mokslo istorijos prestižą, organizavo knygų seriją Lietuvos mokslo paminklai, buvo jos redaktorių kolegijos pirmininkas.

„Švenčiant Universiteto 400 metų jubiliejų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis išleisti Vilniaus universiteto istorijos veikalai. J. Kubilius turėjo ištisą Lietuvos matematikos istorijos tyrimų programą. Ją vykdant serijoje Iš Lietuvos matematikos istorijos pasirodė ketvertas knygų. Tarp jų ir Antanas Baranauskas ir matematika (2001 m.) bei pagal rankraštį parengta ir po mirties 2015 m. išleista Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose 1921–1944 metais“, – sako E. Manstavičius.

Pokario laikotarpiu mokslo kalbos pozicijas Lietuvoje užėmė rusų kalba, su kuria atsirado daug naujų rusiškų terminų ir nevykusių jų vertalų, kuriuos reikėjo pakeisti taisyklingais lietuviškais terminais. Šio darbo ėmėsi ir kelis dešimtmečius dirbo daug žmonių, suburtų profesoriaus J. Kubiliaus. Jo erudicija ir platus akiratis padėjo kuriant ne vieną lietuvišką matematinį terminą. 1994 m. pasirodė Matematikos terminų žodynas – knyga, turėjusi ir daranti reikšmingą įtaką lietuviškai matematinei kalbai.

Skyrė ypatingą dėmesį matematikos ugdymui

Lietuvos matematikų ugdymas buvo viena J. Kubiliaus gyvenimo ašių. Ypatingą dėmesį ir daug laiko jis skyrė matematikos mokymui vidurinėse mokyklose ir jaunųjų matematikų olimpiadoms. Kaip profesorius rašė visasąjunginiame žurnale Uspekhi matematicheskich nauk, pirmoji respublikinė olimpiada, vykusi 1953 m., buvo reikšmingas įvykis visoje TSRS. Be organizacinio darbo, jis pats parengė moksleiviams bei mokytojams skirtų uždavinių rinkinių ir metodinės medžiagos.

„Mano dalyvavimas jaunųjų matematikų olimpiadose buvo epizodinis, bet taip pat šiek tiek susijęs su profesoriumi. Būdamas Stulgių (dabar Kelmės raj.) septynmetės mokyklos šeštokas, 1959 m. nugalėjau bendraamžius Skaudvilės rajono olimpiadoje ir gavau prizą – J. Kubiliaus redaguotą B. Kordemskio knygos Matematikos pasaulyje vertimą. Vėliau man, jau Klaipėdos 1-os mokyklos-internato dešimtokui, 1963 m. pats profesorius įteikė Pagyrimo raštą už Respublikinės olimpiados baigiamojo rato rezultatus. Jame suklupau spręsdamas kombinatorikos uždavinį. Tada net nežinojau, kad ir prieš matematikų olimpiadas reikia sistemingai treniruotis“, – sako J. Kubiliaus mokinys E. Manstavičius.

Į tikrą treniruočių stovyklą E. Manstavičius pateko būdamas trečiame kurse, kai peržengė Kubiliaus namų Kuosų gatvėje duris. Antradienio vakarais jos neužsiverdavo. Konsultacijoms ar diskusijoms čia užsukdavo visų kartų mokiniai, studentai ir kolegos.

„Profesorius mielai dalydavosi žiniomis, patarimais ir asmeniniais kanalais gauta matematine literatūra. Nuo matematikos kalba dažnai peršokdavo prie literatūros, meno, politikos ir gyvenimiškų problemų. Tuose namuose gaudavau didelį emocinį krūvį ir moralinį įpareigojimą pasišvęsti mokslui.“

Mokslinis seminaras, kurį įsteigė profesorius 1955 m., buvo centrinė platesnio matematikų rato susitikimų aikštė. Pranešimus čia skaitydavo visi – jauni ir vyresni, Lietuvos ir užsienio matematikai. Pagal reikalavimus, galiojusius Sovietų Sąjungoje, parengtos disertacijos prieš gynimą turėjo būti apsvarstomos pagrindiniuose mokslo centruose. Tikimybininkams toks centras buvo Vilnius, todėl Kubiliaus seminaras (vėliau pradėtas vadinti Lietuvos matematikų draugijos seminaru) buvo geranoriškų ir kritiškų svarstymų vieta. Lietuvos mokslininkai turėjo papildomą galimybę sekti naujausius tyrimų rezultatus.

„Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje J. Kubiliaus puoselėta Lietuvos tikimybių teorijos mokykla jau buvo plačiai žinoma pasaulyje. Pirmąją tarptautinę tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferenciją, vykusią 1973 m., galima laikyti jos brandos pripažinimu. Nuo tada tokios konferencijos Vilniuje rengiamos kas 4-5 metai. Tryliktąją jau numatyta surengti 2023 m. J. Kubiliaus pastangos nenuėjo veltui. Kaip mokslo organizatorius jis užima išskirtinę vietą Lietuvos istorijoje“.

Po trejų metų Leningrade, apsigynęs disertaciją ir grįžęs į Vilnių J. Kubilius skaitė įvairius matematikos kursus, vadovavo studentų darbams. J. Kubilius ir jo studentai. Pirmas iš kairės – Vytautas Merkys, vėliau tapęs Matematikos fakulteto dekanu. Asmeninio archyvo nuotr.

Rektoriaus Jono Kubiliaus šimtmečio minėjime – jo atminimui sukurtas teatralizuotas renginys

2021-07-23T07:22:30+03:00

Šiais metais liepos 27 d. ilgamečiam Vilniaus universiteto (VU) rektoriui, pasaulinio garso matematikui prof. Jonui Kubiliui būtų suėję 100 metų. Ta proga universitetas organizuoja šventinius renginius rektoriui atminti ir pagerbti.

VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko teigimu, Jonas Kubilius ilgiausiai Universitetui vadovavęs rektorius personifikuoja VU istoriją sovietmečiu – tarp akademinės plėtros, nacionalinės tradicijos puoselėjimo ir prisitaikymo, laviravimo bei represijų.

„Aišku, kad rektorius veikė režimo taisyklių rėmuose, vargu ar turėjo daug vilčių ir galimybių jas laužyti ar peržengti. Vis dėlto Jonui Kubiliui pavyko išsaugoti Universitetą kaip nacionalinį mokslo ir kultūros židinį, sukurti jo plėtros koncepciją (Saulėtekio projektas) ir įtvirtinti kaip vieną stipriausių šalies tapatybės simbolių. Tam padėjo ir akademinis autoritetas – pasaulinio lygio matematikas, sukūręs matematikų mokyklą VU, keturių universitetų, tarp jų Prahos ir Zalcburgo, garbės daktaras“, – pabrėžė jis.

Kolegos, šeimos nariai, draugai ir bendražygiai aplankys prof. J. Kubiliaus memorialinę lentą VU Didžiajame kieme ir amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse.

VU Botanikos sode Kairėnuose, muziejaus patalpose Kultūros centras svečius suburs į teatralizuotą prisiminimų popietę „Antradienio susitikimai pas Profesorių“, kurioje bus paminėti svarbiausi profesoriaus Jono Kubiliaus kūrybinio ir profesinio gyvenimo etapai.

Tie ypatingi susitikimai, kai į namus ateidavo profesoriaus doktorantai ir kolegos – pasikonsultuoti, pasiskolinti knygų, padiskutuoti, išliko ryškūs ir rektoriaus vaikų atsiminimuose.

„Mes, vaikai, tada dirbome durininkais, nes žmonių ateidavo nemažai. Kol vieni kalbėdavosi su tėveliu kabinete, kiti laukdavo svetainėje, pabendraudavo su mumis ir mama. Taip užsimezgė ir mūsų asmeniniai ryšiai su tėvelio aplinkos žmonėmis“, – sako rektoriaus sūnus Kęstutis Kubilius.

Pasak režisierės Felicijos Feiferės, profesoriaus 100-mečio jubiliejaus minėjimo diena (antradienis) simboliškai sutampa su jo namuose Antakalnyje vykusiais susitikimais, kurie garsėjo širdingumu, malonia esamų ir būsimų mokslininkų bendravimo draugija.

„Studentų lūpomis, pasitelkiant autentiškus profesoriaus Jono Kubiliaus asmeninius daiktus – tokius kaip jo poilsio fotelis, laiškai, vadovėliai, rankraščiai, studento pažymėjimas, – galėsime gyvai prisiminti matematikos legendos, ilgamečio VU rektoriaus nueitą kelią. O pagrindinis teatralizuoto renginio akcentas bus atkurta antradienio susitikimų atmosfera“, – apie renginį pasakoja režisierė, įkvėpimo sėmusis iš susitikimų ir pokalbių su profesoriaus giminaičiais, biografinių knygų, tuometinės spaudos archyvų.

Renginio svečiai, skambant profesoriaus J. Kubiliaus mėgtai muzikai, turės progą pasidalinti prisiminimais prie arbatos, aplankyti pavasarį profesoriaus atminimui sodintą ąžuoliuką, prisėsti ant emeritų J. Kubiliui skirto suoliuko paklausyti dainos.

Nuotraukoje vaizduojamas J. Kubiliaus mokslinio vadovo J. V. Liniko butas buvo susitikimų su mokiniais vieta. Tokį bendravimo su mokiniais ir kolegomis būdą J. Kubilius įdiegė ir Vilniuje. Antradienio vakarais jo namų durys buvo atviros visiems, kurie norėdavo pasikalbėti matematikos klausimais, pasidalinti idėjomis, paklausti patarimo. Asmeninio archyvo nuotr.

Profesoriaus Jono Kubiliaus atminimui – pašto ženklas

2021-07-09T12:13:00+03:00

2021 m. liepos 27 d. sukanka šimtas metų pasaulinio garso matematikui, akademikui ir visuomenės veikėjui, todėl šiandien Lietuvos paštas šiai garbingai sukakčiai paminėti 20 tūkst. vienetų tiražu išleido proginį pašto ženklą bei voką „Jono Kubiliaus 100-osios gimimo metinės“. Pašto ženkle įamžintas garsiausias Lietuvos matematikas, vienas iš tikimybinės skaičių teorijos pradininkų pasaulyje ir su didele pagarba mūsų šalyje menamas ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius.

Jonas Kubilius (1921.07.27 – 2011.10.30) gimė Fermų kaime (Eržvilko vlsč., Tauragės apskr.). Mokslais tėviškėje prasidėjo būsimo akademiko kelias, nuvedęs Joną Kubilių į pasaulinio mokslo aukštumas.

1940–1943 m. ir 1945–1946 m. metais Jonas Kubilius studijavo Vilniaus universitete. Antrasis Pasaulinis karas kuriam laikui nutraukė jo studijas, todėl Jonas Kubilius sugrįžo į tėviškę dirbti mokytoju (1944–1945 m.).

Baigęs universitetą 1946 m. Jonas Kubilius iškart pradėjo jame dėstyti. Taip prasidėjo svarbi ir prasminga J. Kubiliaus veikla – jaunosios kartos mokymas bei ugdymas – trukusi iki pat 2005 metų. 1958 metais, jam tapus Vilniaus universiteto rektoriumi, prof. J. Kubiliui teko derinti mokslininko siekius su atsakingomis rektoriaus pareigomis. Tuomet jis beveik 33-ejus metus sunkiai ir nuosekliai kūrė lietuvišką universitetą – vienintelį tokį sovietinėje aplinkoje – švietimo ir ugdymo židinį, kur dalykai buvo dėstomi tautine kalba.

Ilgametė Seimo narė ir jo pirmininkė Irena Degutienė yra pasakiusi, kad rektoriaus veiklą mano esant „išraiškingiausiu Jono Kubiliaus darbu Lietuvai“. Profesoriui Jonui Kubiliui vadovaujant Vilniaus universitetas iškovojo teisę ugdyti šalies inteligentiją gimtąja kalba. Tokia teisė buvo iškovota dideliu moksliniu autoritetu ir stipriu charakteriu. Prof. Jonas Kubilius visada atkakliai ir nuosekliai siekė įprasminti Vilniaus universitetą, kaip vieną iš seniausių Europos mokslo židinių. Rektorius Jonas Kubilius sukūrė Lietuvai universitetą tokį, kokį turime dabar. Jam vadovaujant buvo atkurtos pamirštos tradicijos, sukurtos naujos, o universiteto architektūrinis ansamblis tapo Vilniaus puošmena ir reprezentacine Lietuvos valstybės vieta. Rektoriaus J. Kubiliaus asmeninės drąsos ir pastangų dėka 1979 metais organizuotas universiteto 400 metų sukakties minėjimas tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos įvykių.

Be darbo universitete prof. Jonas Kubilius aktyviai veikė kitose mokslinėse bendruomenėse: 1962–1992 m. buvo Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo nariu, 1962 m. įkūrė Lietuvos matematikų draugiją ir tapo jos prezidentu. Savo mokslinėmis žiniomis profesorius dalijosi daugelyje pasaulio mokslo centrų. J. Kubilius buvo Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaru. 1992–1996 m. profesorius J. Kubilius buvo išrinktas į Seimą. 2000 m. Jonas Kubilius tapo visuomeninio Sambūrio „Patirtis“ pirmininku.

Profesorius Jonas Kubilius pelnė visuotinę pagarbą ne tik kaip mokslininkas ir Vilniaus universiteto rektorius, bet ir kaip didis Lietuvos patriotas: jo darbą Tėvynės labui aukštai įvertino ne tik Lietuvos prezidentai, bet ir tautiečiai, gimtojo krašto žmonės. Prof. Jonas Kubilius įvertintas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino Komandoro kryžiumi (1993 m.), Santarvės ordinu „Pro augenda concordia“ (2006 m.), Vilniaus miesto (2006 m.) ir Jurbarko rajono (2009 m.) garbės piliečio titulais.

Pašto ženklas, skirtas profesoriui Jonui Kubiliui, yra dar vienas būdas priminti žmonėms apie jo pasiekimus, nuveiktus darbus ir tarnystę gimtajai šaliai.

VU Botanikos sode prof. Jono Kubiliaus atminimui pasodintas ąžuoliukas

2021-03-30T12:13:00+03:00

Vilniaus universiteto (VU) profesorių emeritų klubo nariai pavasarį pradėjo ciklą renginių, skirtų prisiminti ir pagerbti ilgametį VU rektorių (1958–1990) Joną Kubilių, kurio šimtmetį šiais metais minės ne tik Vilniaus universitetas. Šia proga rektoriaus atminimui VU Botanikos sode Kairėnuose buvo pasodintas paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), kuris augs ir keros tarp ąžuolų, pasodintų 1999 m. VU rektoriaus (1990-2000) prof. habil. dr. Rolando Pavilionio ir 2011 m. VU rektoriaus (2002–2012) prof. habil. dr. Benedikto Juodkos garbei.

Ąžuoliuką rektoriaus J. Kubiliui garbei sodino VU rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas, rektoriaus J. Kubiliaus duktė docentė dr. Birutė Petrauskienė, sūnus profesorius Kęstutis Kubilius bei rektoriaus vaikaitis, VU Botanikos sodo direktorius dr. Audrius Skridaila.

Simbolinio medelio sodinimo ceremonijoje dalyvavo profesoriai-emeritai, rektoriaus Jono Kubiliaus bendražygiai, jo vaikai, kurie po sodinimo ceremonijos dalinosi prisiminimais apie asmeninį ir akademinį rektoriaus gyvenimą, jo būdą ir įtaką universiteto bendruomenei.

Į renginį susirinkusius pasveikino Vilniaus universiteto profesorių emeritų klubo prezidentas, profesorius emeritas, habilituotas dr. Vygintas Bronius Pšibilskis. Apie J. Kubiliaus nuopelnus Vilniaus universitetui kalbėjo VU rektorius profesorius R. Petrauskas, o prisiminimais apie kolegą dalijosi profesorius emeritas, habilituotas dr. Juozas Vidmantis Vaitkus, Medicinos fakulteto prodekanas docentas dr. Aleksas Pikturna, J. Kubiliaus mokinys profesorius emeritas habilituotas dr. Eugenijus Manstavičius, docentas dr. Gintautas Misevičius. Asmeniniais prisiminimais apie profesorių dalijosi ir rektoriaus J. Kubiliaus duktė docentė dr. Birutė Petrauskienė.